4a
Antrokų biblioteka
„Jei žmogus turi ateitį, ją turi ir knyga. Juk sykį išmokę ieškoti knygose džiaugsmo ir paguodos, mes be to nebegalime apsieiti. Daugybei žmonių knygos reikalingos kaip duona ir druska. Ir taip bus, kiek mes beišrastume įmantrių kasečių, televizorių ar kitų pakaitalų…“
/Astrida Lindgren/
"Pepė Ilgakojinė" Astrida Lindgren
Vienas pačių žinomiausių rašytojos sukurtų personažų – raudonplaukė mergaitė styrančiomis kasomis ir skirtingomis kojinėmis – Pepė Ilgakojinė. Tai itorija, kurią rašytoja kadaise sukūrė savo dukrai Karin Nyman.
Dabar K. Nyman prisimena, kad pirmą kartą apie Pepę Ilgakojnę ji išgirdo vaikystėje, kai puikiai vaikiškas istorijas pasakojančios mamos primygtinai paprašė papasakoti ką nors naujo: „Vieną vakarą sirgdama gulėjau lovoje ir vis prašiau mamos man papasakoti kokią istoriją..."
Taip prie mažosios Karin lovos gimė Pepilota Viktualija Rulgaldina Krusminta Efraimo duktė Ilgakojinė, kapitono Efraimo Ilgakojinės, buvusio jūrų siaubo, o dabar negrų karaliaus duktė – visame pasaulyje žinoma trumpučiu Pepės vardu. Tai pati stipriausia, nuoširdžiausia ir turtingiausia pasaulyje mergaitė, viena pati su beždžionėle vardu ponas Nilsonas ir arkliu gyvenanti Švedijos kaimelyje. Ir turinti du ištikimus draugus – Tomį ir Aniką.
Knyga pasakoja apie drąsią mergaitę, kuri išdrįsdavo padaryti viską, kas tik jai šaudavo į galvą, ir apie ką mes būdami vaikais svajojam. Ji tokia savimi
pasitikinti, stipri, kilni ir miela, o kupina nuotykių knyga papasakota su tokiu humoru ir sąmoju, kad neverta stebėtis, kodėl ji taip patinka vaikams.
Aprašymas
Kaip tik tada atsivėrė Vilos Vilaitės varteliai ir išėjo maža mergytė. Nepaprastai keista mergytė, tokios Tomis ir Anika nebuvo regėję, – tai Pepė Ilgakojinė išdrožė rytą pasivaikščioti. Štai kaip ji atrodė: Plaukai visiškai morkų spalvos, supinti į dvi kietas kasytes, styrančias į šalis. Nosis be galo panaši į bulvelę, visa nutaškuota strazdanų. Panosėje pūpsojo storos lūpos, burna pilna sveikų, baltų dantų. Suknelė užvis įdomiausia. Pepė pati ją buvo pasisiuvusi. Turėjo išeiti mėlyna, bet mėlynos medžiagos pritrūko, ir Pepei teko šen bei ten įdurti raudoną lopą. Savo išstypusias plonas kojas buvo apsiavusi ilgomis kojinėmis, viena ruda, kita juoda. Įsispyrusi į juodus batelius, lygiai dvigubai per didelius jos kojoms. Batelius jai buvo nupirkęs tėtis Pietų Amerikoje, kad Pepė turėtų kuo apsiauti, kai paūgės, bet ji nenorėjo kitų avėti.
O labiausiai Tomis ir Anika išpūtė akis pamatę beždžionėlę, tupinčią ant nepažįstamos mergaitės peties. Beždžionėlė buvo mažytė, apauta žydromis kelnėmis, apvilkta geltonu žiponėliu ir su balta šiaudine skrybėle.
"Emilis iš Lionebergos" Astrida Lindgren
Emilis iš Lionebergos – taip vadinosi berniukas, kuris gyveno Lionebergoje. Jis buvo išdykęs, neklaužada vaikas, ne toks geras kaip tu. Nors atrodė meilutis, iš tikrųjų. Kai nerėkdavo. Jis buvo žydrų apvalainų akių, papurusiais raudonais žandukais, o plaukai šviesūs, garbanoti. Pažiūrėti visai dailus, taigi galėjai pagalvoti, kad jis lyg angelėlis.
Bet ... taip tik atrodė. Jis buvo penkerių metų ir stiprus kaip jautis, o gyveno Kathultos viensėdyje, Lionebergos kaime, Smolande. Ir kalbėjo jis smolandiškai, tas mažylis, nes kurgi dėsis. Juk visi taip kalba Smolande...
"Lota iš Pramuštgalvių gatvės" Astrida Lindgren
Name Pramuštgalvių gatvėje gyvena trys vaikai Jonas, Mija Marija bei Lota, jų linksmybėms ir žaidimams nėra galo, tačiau daugiausia išdaigų iškrečia mergaitė, vardu Lota... Visas veiksmas sukasi apie mažąją Lotą - išradingą, užsispyrusią sesutę. Kuri nori, kad viskas būtų tik pagal ją. Supykusi, kad mama liepia jai rengtis nemielu megztiniu, Lota jį sukarpo. Supykusi ant viso pasaulio, net išsikrausto iš namų. Lotai tik daugiau nei 4 metai. O ji jau jaučiasi tokia suaugusi. Ji individualybė...
„Lota iš Pramuštgalvių gatvės" - legendinės vaikų rašytojos Astridos Lindgren literatūrinis šedevras. Tiems, kam patiko ši knyga tikrai su malonumu perskaitys ir kitas šios rašytojos knygas „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo", „Emilis iš Lionebergos",„Pepė Ilgakojinė" ir kitas.
Ištrauka
Vieną šeštadienį lietus pylė kaip iš kibiro, tad negalėjome eiti į turgų. Bet mes pasiėmėme didelį tėčio skėtį ir vis tiek nuėjome, ir nusipirkome raudonų ledinukų. Namo irgi ėjome po skėčiu ir valgėme ledinukus, buvo labai linksma. Bet Lota tąkart negalėjo išeiti į kiemą, nes siaubingai lijo.
– Kodėl šitaip lyja? – paklausė Lota.
– Kad augtų rugiai ir bulvės ir mes turėtume ką valgyti, – pasakė mama.
– O kodėl lyja ir turguje? – paklausė Jonas. – Kad augtų ledinukai?
Mama tiktai nusijuokė.
Kai vakare atsigulėme, Jonas man pasakė:
– Žinai, Mija Marija, kai nuvažiuosime pas senelį ir močiutę, savo darže pasisodinsime ledinukų, o ne morkų, taip bus kur kas geriau.
– Taip, nors morkos sveikiau dantims, – atsakiau. – Laistysime mano žaliu laistytuvėliu, na, tuos ledinukus.
Labai apsidžiaugiau, kad prisiminiau savo žalią laistytuvėlį, kurį turiu kaime pas senelius. Jis rūsyje ant lentynos.
Vasarą mes visada aplankome senelį ir močiutę…
Sužinok daugiau...
Astrida Lindgren - žymiausia Švedų rašytoja
"Gilės nuotykiai Ydų šalyje" Vytautas Petkevičius
Gilė - pats jauniausias Girių valdovo Ąžuolo sūnus. Jis išaugo iš žiedelio, kuris susikrovė ant jauniausios Ąžuolo šakelės, jai tebuvo tik trys šimtai trisdešimt metų. Augo tilindžiuodamas ant šakos, galingo tėvo lepinamas, Varlių šeimyną po Ąžuolu erzindamas, paukščiams išdaigas krėsdamas, silpnesnius ir bailesnius už save skriausdamas. O gavęs pirmos klasės pažymėjimą, mažylis „taip pasipūtė, kad nebegalėjo susikalbėti net pats su savimi". Kadangi jokių išmintingų Girios bičiulių pamokymų Gilė ir girdėti nenorėjo, kartą Gandras, netekęs kantrybės, pakėlė jį nuo žemės ir, plasnodamas galingais sparnais, nuskraidino į niekur neregėtą Ydų šalį...
Keliaudamas per Ydų šalį, Gilė patiria daug pavojingų nuotykių, įgauna išminties ir išmoksta nuoširdžiai draugauti.
Tai mažųjų skaitytojų viena mėgstamiausių rašytojo V. Petkevičiaus knygų. Ją autorius kūrė net 17 metų, dažnai lankydamasis vaikų darželiuose, mielai bendraudamas su vaikais ir juos stebėdamas. Knygelėje surinkti šimtai mažylių „kodėl" ir pačių susirasti atsakymai, kurių šmaikštumas ir taiklumas verčia kvatotis iki ašarų net suaugusiuosius.
