Pirmoko, o ir pradinuko tėvai susiduria su tuo, kad vaikas nemoka susikaupti, atidžiai išklausyti ir viską labai greit pamiršta. Kodėl? Kaip sustiprinti vaiko atmintį? Konsultuoja psichologė Silva Striunga.

Pirmųjų klasių mokinių tėvai skundžiasi, kad vaikai neatsimena, kokias užduotis turi atlikti namuose, ką pasiimti į mokyklą. Atminties gebėjimai yra išugdomi ar įgimti?

 

Negalima sakyti, kad vaikas gimsta švarus ir tuščias tarsi baltas popieriaus lapas. Gimsta turėdamas genetinę atmintį, dažnai jo judesiai būna panašūs į tėvų. Na, o atmintis, apie kurią mes visi galvojame, formuojasi tada, kai vaikas apie save pradeda sakyti „aš“ bei ima vartoti ir kitus įvardžius. Kai ima orientuotis, kas yra „vakar“, „šiandien“, „rytoj“, tada sąmonė vystosi milžiniškais šuoliais, „įsijungia“ atmintis, dėmesys.

 

Kuo skiriasi vaiko atmintis ir gebėjimas būti dėmesingam? Jeigu prašome, kad susitvarkytų kambarį, vaikas pažada, bet nepadaro. Jis pamiršo ar neįdėmiai klausė?

Greičiausiai vaikas jau išmoko nekreipti dėmesio į mūsų žodžius. Tėvai kartais sako, bet vaikas, atrodo, nieko negirdi. Netiesa, jis viską girdi, tik praleidžia pro ausis. Negalima sakyti, kad tai daro visiškai nesąmoningai ar visiškai sąmoningai. Galbūt tai apsauginis mechanizmas, padedantis neišgirsti to, kas nemalonu. Svarbu žinoti, kad vaikai geriau supranta ne žodžius, o kūno kalbą, kuri yra pirminė kalba. Tad maži vaikai dažnai nekreipia dėmesio į žodžius, bet atkreipia dėmesį, jei pakeliame balsą – jo „spalva“ (garsumas, intonacija) taip pat yra kūno kalba. Juk net jei nesuprantame svetimos kalbos, iš balso, intonacijos galime nuspėti, kaip jaučiasi žmogus – myli, nekenčia, liūdi. Tad vaikai nekreipia dėmesio į pačius žodžius, bet iškart atkreipia dėmesį, kai pamato grėsmingą mamos veidą.

Pavyzdžiui, mes norime ką nors pasakyti savo vaikui, kuris tuo metu maigo kompiuterio klaviatūrą. Sakome: „Neliesk kompiuterio.“ Vaikas „negirdi“, nes jam ta informacija nesvarbi. Bet jeigu užriksime, nustebs: „Ko šauki?“ Nežodinė informacija padeda vaikui susigaudyti, svarbu ar ne yra tai, ką sako tėvai. Kitaip tariant, nekreipia dėmesio, kai mes aušiname burną, o atkreipia dėmesį į mūsų veiksmus. Todėl užuot sakę, kad liautųsi spaudyti klaviatūrą, verčiau prieikime ir nusiveskime vaiką, pasiūlykime kitos veiklos. Atmintis ir dėmesys labai glaudžiai susiję, neretai sunku atskirti, ar vaikas neišgirsta, ar nekreipia dėmesio į mus, ar neatsimena, kas jam ką tik buvo sakyta.

 

 Kodėl vienas vaikas atsimena, ką mokytoja prašė atsinešti į mokyklą, o kitas nuolat pamiršta? Juk to paties amžiaus.

Būna ir toje pačioje šeimoje labai skirtingų vaikų, o kartais net ir dvyniai skirtingi – vienas jų atsimena, kas jam sakoma, o kitas ne. O jeigu yra kas nuolat primena, tai kam tada pačiam atsiminti? Priminti gali brolis, sesė, mama, tėtis. Tokį vaiko išsiblaškymą paprastai lydi atsakomybės stoka. Ko gero, neblogai daro mokytojai ne užrašinėdami, o pasakydami, kad vaikai turi prisiminti, ką rytojui atsinešti. Deja, ne visi vaikai išgirsta. Šiems reikia pagalbos, kad išmoktų girdėti.

 

O gal mes, tėvai, patys per dideliu globėjiškumu jiems kenkiame?

Mes, tėvai, per anksti ir per daug atsakomybės prisiimame už vaikus. Neleidžiame jiems patirti padarinių. Štai patys sudedame visus reikmenis į kuprinę, kad tik nepamirštų ir mokykloje neturėtų nemalonumų. Bet iš tiesų vaikai „auga“ patirdami nusivylimų, tik supratę, kad kažką padarė ne taip. Tai patyrę mokosi daryti kitaip. Tėvai labai nori, kad vaikui sektųsi mokykloje, todėl daugybę dalykų daro už jį neleisdami jam kaupti patirties.

 

Bet tėvai eina lengviausiu keliu. Lengviau vaikui sudėti daiktus, nei reikalauti, kad susidėtų pats. Reikalaudami jaučiamės tokie blogi...

Šią akimirką lengviau. Bet vėliau vaikas neturės atsakomybės ir nemokės spręsti problemų. Kaip tik neseniai man viena mama pasakojo, kad sūnus parašė žinutę: „Mane mokytoja kankina.“ Paaiškėjo, kad berniukas nežinojo, kaip atlikti pratimą. Mama patarė paklausti mokytojos. Bet taip elgdamasi mama sprendžia problemą už vaiką. Jai vertėjo pasakyti: „Sūnau, tu jau antrokas, susitvarkysi su šia bėda.“ Vaikas turi pats prisiminti užduotis ir pats jas atlikti, nes skirtos jos jam – ne tėvams. Verta bendradarbiauti ir su mokytoja, kad ši „stebėtųsi“: tokie protingi, gabūs vaikai, o neatliko namų darbo. Ne peikti reikia vaiką, o girti ir stebėtis, kad jis, toks protinguolis, ko nors neatliko.

 

Ar įprastos raidos pirmokas sugeba išsėdėti visą pamoką ir išlaikyti dėmesį, girdėti, ką sako mokytoja?

Įprasta raida – labai plati sąvoka. Viena svarbiausių veiklų mokykloje yra girdėti ir vykdyti. Bet yra vaikų, kurie girdi, tačiau pro ausis praleidžia, nes nemoka išskirti to, ką girdi, suvokti, kas pasakyta. Suvokimo vaiką reikia mokyti. Viena mokytoja mokinius dėmesio mokė taip: pasakė vaikams, kad paskaitys ketureilį, ir paprašė, kad išklausę užrašytų tai, ką atsimins. Ji paskaitė antrą posmelį visiems žinomo eilėraščio: „Aš su vienu batuku niekur eiti negaliu.“ Labai mažai mokinių užrašė visą tekstą. Kitą dieną mokyta paskaitė kitą ketureilį ir skyrė tą pačią užduotį. Rezultatas – šįkart jau daugiau vaikų „išgirdo“ ir užrašė visą tekstą. Taip po poros mėnesių „treniruočių“ praktiškai visi vaikai girdėdavo ir užrašydavo visą tekstą. Yra vaikų, kurie iškart išgirsta ir susivokia, o kitiems reikia laiko, kad išmoktų klausytis. Svarbu žinoti, kad gerai girdintys vaikai labai daug ką pro ausis praleidžia tik dėl to, jog yra neišmokyti išgirsti, kas sakoma.

 

Kaip kalbėti, kad vaikas namuose mus girdėtų?

Žodžius turėtų lydėti kūno kalba. Jeigu mama kepa kotletus ir sako vaikui: „Išjunk kompiuterį“, vaikas gali ir neišgirsti. Bet jeigu prieina, užmezga akių kontaktą ir pasako: „Už penkių minučių baigiasi laikas žaisti kompiuteriu“, vaikas tikrai išgirs. Ignoruos mamos žodžius ar ne, priklauso nuo šeimos santykių. Todėl ir sakoma, kad jeigu norime vieni kitus išgirsti, nešaukime per kambarius, nesikalbėkime per sieną – prieikime prie žmogaus ir žiūrėdami į akis pasakykime. 

1. Bėda: Vaikai gauna viską, ko nori ir iškart, kai užsinori.

“Aš alkanas!” – ir tėvai deda ant stabdžių ir stoja parduotuvėje. “Man nuobodu!” – ir tėvai meta savo veiklas ir eina ieškoti veiklų vaikui. Gebėjimas palaukti apdovanojimo yra vienas svarbiausių gebėjimų – aš apie jį (ar jo trūkumą šiandien) kalbu itin dažnai.

Gebėjimas palaukti apdovanojimo yra gebėjimas susidoroti su stresu, gebėjimas elgtis nemaloniose situacijose. Šiandien mes matome pirmokus, antrokus, kurie negeba valdyti savo emocijų stresinėse, net, sakyčiau, šiek tiek nemaloniose situacijose, kurie puola vartyti stalus ar lėkti iš klasės, nes gauna užduotį, kuri jiems nepatinka! Mūsų vaikai šiandien yra išmokę ne(be)girdėti “ne”, “stop”, “palauk”, nes, na, nuo pirmų dienų yra pratinami, kad tėvai tuoj viską meta ir padaro, ko mažylis nori. Ir tada tėvams keista, kodėl toks namuose nuostabus vaikas staiga taip netinkamai elgiasi mokykloje. Apie ką tie mokytojai kalba?! Žinoma, kad namuose jis puikiai elgiasi, nes visi namai... sukasi aplink vaiką! Mokykloje suktis turi vaikas. O jei jis ar ji nėra pratęs, tai pradžioj tokia tvarka kelia siaubą. Beje, ir tėvams. Mokytojai vis dažniau kalba apie tai, kad jie neturi laiko dirbti mokytojais, nes dirba psichoterapeutais: ir vaiko, ir tėvų.

Ką daryti? Nuolat kartoju, kad vaikui privalo būti aiškios ribos. Ne “gali būti”, ne “reikėtų, kad būtų”, o “privalo”. Turi būti valgymo laikas, miegojimo laikas, namų darbų laikas ir pan. Į mokyklą vaikas turi ateiti pasiilsėjęs ir pasiruošęs darbui, vadinasi, jis turi turėti laiko ir nieko neveikti, ir ramiai pažaisti (ypač pradinukas), ir sveikai pavalgyti. Jūs turite galvoti ne apie tai, ko vaikas nenori (ar nori), o apie tai, ko jūsų vaikui reikia (ar nereikia) – ir būtent taip organizuoti jo gyvenimą. Jūs esate tėvai, o ne auksinės žuvelės-norų pildytojos.

Nebijokite vaikų nuobodulio. Nuobodulys yra kūrybiškumo katalizatorius. Tad valio nuoboduliui, kuo daugiau jo!

Kai vaikas sakys “ką man veikti?”, atsakykite “nežinau” ir toliau skaitykite savo knygą.

2. Bėda: Socializacijos trūkumas.

Džiaugiuosi, jog yra bendruomenių, kuriose auga daug vaikų: ten vaikai važiuoja dviračiais, drauge spardo kamuolius, drauge juokiasi ir... susimuša. Technologijos nepakeičia nei kiemo draugų, nei tėvų. iPad’as, kompiuteris, telefonas iš tiesų yra labai prasta auklė. Jūs tikriausiai žinote, kad žmonės, turintys geriausius socio-emocinius gebėjimus, jaučiasi laimingiausi ir sėkmingiausi gyvenime, yra labiausiai mėgiami kitų žmonių. Neatimkite galimybės šiuos gebėjimus įgyti iš savo vaikų! Mes žiauriai išgyvename, kad vaikai susipešė. Kad kartą pasišaipė. Kad susistumdė. Žinoma, jei tai tęstiniai, nuolat besikartojantys veiksmai, tai jau mums, suaugusiems, būtina susirūpinti. Bet jeigu tai yra vienkartiniai veiksmai, tai supraskite – vaikai mokosi. Nepulkite aiškintis su kito vaiko tėvais. Nepulkite aiškintis su mokytojais. Jeigu labai neramu, brūkštelkite laišką. Bet ir tai. Supraskite, kad jei visi tėvai “brūkštels” po “trumpą žinutę”, tai mokytojas visą pamokų pasiruošimui skirtą laiką atsakinės į jūsų “trumputes” žinutes.

Tad parašykite. Perskaitykite. Ir ištrinkite

Nebent jau tikrai jaučiate, kad TIKRAI reikia suaugusiųjų įsikišimo, ir vaikai jau TIKRAI patys neišspręs.

Juk jeigu norime, kad vaikas išmoktų plaukti, kantriai mokome jį plaukti. Ir tol, kol mokome, jis ir vandens prigeria, ir užspringsta, ir truputį išsigąsta. Be to, tai dažnai yra procesas.

Lygiai taip pat su socio-emociniais gebėjimais. Jie nėra įgyjami per naktį. Jie yra įgyjami per klaidas. Per mokymąsi iš klaidų. Per atsiprašymą. Per tai, kad – jei elgiesi bjauriai – niekas su tavimi nebenori draugauti. Tegul mokosi palaukti savo eilės, tegul mokosi dalintis, tegul mokosi pralaimėti, tegul mokosi mandagiai ir pagarbiai bendrauti ir tegul išgyvena pasekmes, jei nesielgia pagarbiai, jei nemoka pagirti ar pasidžiaugti kitais, nei nemoka ieškoti kompromiso. Ir tėvai neturi dėl to nieko daryti (išgyventi – taip, mes visi išgyvename, jei vaikas neturi draugų, jei jaučiasi vienišas, jei yra atstumiamas), nes tai – vaiko iššūkis. Pamatęs, kad kažką daro ne taip ir pajutęs to pasekmes, vaikas padarys išvadas ir keis savo elgesį. Tai vadinama natūraliomis pasekmėmis. Turi bendrauti, kad išmoktum bendrauti. Taškas.

Bet tai reiškia, kad ir jūs turite bendrauti su savo vaikais. Mažiau laiškų mokytojams reikš daugiau prasmingų pokalbių su vaiku. Mažiau burbėjimo dėl jų klasiokų elgesio reikš papildomą stalo žaidimą su vaiku. Atvažiuokite į mokyklą papietauti su savo vaiku, pasikalbėkite su juo ir jo draugais. Padėkite mokytojai – juk per pietus valgykloje (na, nebent jūsų vaikas lanko ugdymo įstaigą, kur reikia tylėti per pietus) visada praverčia įdomios temos, o kur dar ir triukšmo suvaldymas prikaustant vaikų dėmesį įdomia tema/diskusija (taip, jeigu vis dar turėjote iliuziją, kad valgykla per pietus yra Tylakaimis, tai NE, ne Tylakaimis).

Žodžiu, mažiau su kitais tėvais bendraukite APIE mokyklą, mokytoją ar vaikus (aišku, dažniausiai KITUS, kurie yra dauuuug prastesni už jūsiškius, of course) uždarose fb grupėse, o tą patį laiką skirkite realiam bendravimui MOKYKLOJE. Atvažiuokite per pietus, atvažiuokite iškart po pamokų – žinoma, ne kasdien, bet retkarčiais juk tikrai galite!

Pamatysite, tai padės ne tik santykiams su vaiku, bet ir su mokytoja/-u bei mokykla. Pamatysite, kad mokyklos bendruomenė stengiasi dėl jūsų vaikų. Nori, kad jie būtų sėkmingi ir tiki jais. Pasijusite dalimi šio gražaus ir prasmingo proceso. Nebesijausite vieni ir vieniši savo kelyje.

3. Bėda. “Šiandien  mes...”

Mūsų vaikų gyvenimas yra nesibaigiantis smagumas. Vos pramerkę akis vaikai jau klausia “ką šiandien veiksime?”. Nes, na, neduokdie, nebus šiandien jokio fun. Tėvai, kurie neorganizuoja kasdienio cirko, jaučia kaltę, jaučiasi esą prasti tėvai. Ir tada dar tėvai jaučiasi vos ne kalti, kai paprašo vaiko išsiurbti kambarį, kurį pats prišnerkštė. Arba vaikas, nepakeldamas akių nuo kompiuterinio žaidimo, atsako “tuoj” arba “spėsiu”. Ir tėvai išsliūkina iš kambario, kuris taip ir nebus išsiurbtas. Arba su kalte balse sako: “tai, kai galėsi, prasiurbk, gerai, saulele?”

Vaikai jaučiasi, kad jie PRIVALO važiuoti į gimtadienį arba PRIVALO turėti išmanų telefoną. Ne, neprivalo. Ne, jiems nereikia. Jiems reikia meškafono, nes jis atlieka susisiekimo funkciją. Nenuvažiavus į gimtadienį pasaulis irgi nesugrius. Tai yra privilegija, o ne teisė. Ir su vaikais mes apie tai kalbame nepakankamai. Rekomenduoju nuolat reflektuoti su vaikais: ar NORI, ar REIKIA? Ir tada yra TEISĖS ir yra PAREIGOS. Pradinių klasių mokiniai gali jau puikiai padėti susitvarkyti virtuvėje, rūšiuoti skalbinius, sudėti (savo) skalbinius į spintą, išnešti šiukšles, su(si)tvarkyti savo kambarį, išsiurbti svetainę ir t.t. ir pan.

Tokios – neįdomios – pareigos moko smegenis dirbti ir tada, kai yra nuobodu. Tai nepaprastai praverčia mokykloje! Šiandien nuolat girdime iš vaikų “Aš negaliu. Labai sunku. Nuobodu.” Kodėl? Todėl, kad vaikas nėra išmokęs dirbti nuobodžių darbų. Jis nori fun. Ir jeigu mokytis ką nors nėra fun, tai vaikas ne(be)geba prisiversti. Ir tada tėvai verkia socialiniuose tinkluose, kokia prasta mokytoja, nepadaro, kad vaikui būtų fun! Nes vaikas tai TIKRAI viską išmoktų, jei tik mokytoja ar mokykla normali būtų

Rūbų lankstymas, iškraustymas maišų grįžus iš parduotuvės, daržovių pietums pjaustymas, lovos pasiklojimas, šiukšlių išnešimas – viso to turime pratinti jau darželyje, tačiau pradžioj per žaidimą: lankstykite rūbus kartu, pajuokaudami, pakutendami; rungtyniaukite, kas greičiau iškraustys maišą; daržoves pjaustykite deklamuodami eilėraščius ir pan. Tiesiog mūsų smegenims bus siunčiamas signalas, kad ir tokią veiklą galima sužaidybinti.

4. Bėda. Vaikai – viršininkai.

Labai paprastas klausimas: nuo kada vaikai diktuoja tai, kaip jie turi būti auklėjami? Gauname žinutes: “Mano dukra nepadarė namų darbų” (tai blogai, kad nepadarė), “Mano sūnus nevalgys, jei įdėsite jam daržovių” (tai tegul pastumia jas į šoną), “Jis nenori šiandien atsiskaityti savo projekto” (aš irgi nenoriu klausyti penkių trečiokų projekto, bet tai yra būtina, kad jie išmoktų pristatyti savo projektus), “Mano vaikas valgo TIK makaronus su sviestu” (bet jam būtų labai gerai pradėti valgyti ne tik makaronus su sviestu ir bent jau mokykloje galėtų to pamažiukais mokytis), “Ji šįryt pasakė, kad nenori eiti į žygį” (tai gerai, kad pasakė, bet į žygį keliaus su visais) ir pan.

Kai nuolat šokame pagal vaikų dūdelę, vaikai išmoksta tik vieno: darau tai, ką noriu, o ne tai, ką reikia daryti.

Toks įspūdis, kad tokio dalyko kaip REIKIA apskritai beveik neliko. Bet norų tai ohoho. “Noriu turėti 10” – puiku, bet reikia daug mokytis! “Noriu gauti plaukimo medalį” – nuostabu, bet reikės daug plaukti. Aišku, dirbt noro siekiant tų tikslų jau daug mažiau.

Ir tada visi apdalinami dalyvio medaliais (participation award), nes, na, juk stengėsi. “Mano dukra pusę dienos verkė, nes pralaimėjo šokių karuose” arba “Prašau kitais metais neorganizuoti Mokinių Parlamento rinkimų, nes sūnus pirmadienį nenorėjo eiti į mokyklą” (nes nelaimėjo).

Ši vaikų reakcija, beje, normali: vieniems labiau pasiseka, kitiems – prasčiau; vienų šokis vaikams labiau patinka, kitiems – mažiau. Normalu liūdėti, kai nelaimi. Bet yra visiškai nenormalu atimti iš vaikų galimybę augti, kurią jie įgyja per tokias patirtis.

Ką mes matome? Kadangi vaikai drąsūs, geba įvardinti, ko nori, jie ir žino, ko nori. Žinoti, ko nori, yra gerai. Ko trūksta? Valios daryti tai, ką reikia, kad pasiektų to, ko nori.

Ir atsitinka tai, dėl ko vaikai yra nelaimingi, vis dažniau patiria nerimą: jie, neturėdami įgūdžio dirbti, mano, kad jų tikslai (norai) yra nepasiekiami. O reikia tik tiek nedaug, ir tie tikslai būtų pasiekiami!

Šiandien, mano manymu (ir ypač tiems, kurie skaito mane), jau reikia šiek tiek reality check, ar konkrečiai jie, tiek susitelkę į pozityvą, į prieraišią tėvystę ir į tai, kad svarbu besąlygiškai mylėti vaiką, nepamiršo, kad vaiką reikia IR auklėti. Kad auklėjimas – tėvų atsakomybė. Ir liaukimės džiaugtis savo vaikų “kietais” (protingais, šmaikščiais ir pan.) atsikalbinėjimais. Nes kartais tiesiog reikia eiti ir padaryti darbą.”

Austėja Landsbergienė