Trečios klasės lietuvių kalbos „Pupos“ vadovėlyje skaitėme daug tekstų, kuriuose pasakojama apie Anykščių krašto grožį, ten gyvenusius rašytojus, gamto paminklus, žymųjį siaurąjį geležinkelį. Liaudies išmintis sako geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Šios minties vedini, spalio 8d. išsiruošėme į edukacinę išvyką į Anykščius. Kelias neprailgo, smagiai šnekučiavomės, juokavome, žinoma, kramsnojome tėvelių įdėtus sumuštinukus,  sausainius...

Pirmasis mūsų sustojimas Kavarsko miestelyje, kur apžiūrėjome žymųjį, legendomis apipintą stebuklingą Šv.Jono šaltinį. Kyšteldami rankas, įsitikinome, kad šaltinio vanduo labai šaltas, dauguma išmėginome ir jo skonį, o gal net stebuklingas galias. Nusifotografavę, vėl šokome į autobusą ir jau po keliolikos minučių sustojome prie Anykščių geležinkelio stoties, statytos 1901m., įsikūrusios prie siaurojo geležinkelio ruožo Rubikiai–Anykščiai-Panevėžys. Dabar tai vienintelis Lietuvoje unikalus technikos paminklas, žmonių meiliai vadinamas „siauruku“, tarnauja turistų pramogoms ir geležinkelio istorijai pažinimui. Apsilankymą stotyje galima pavadinti ekskursija į praėjusį šimtmetį... Daug įdomių faktų papasakojo mus lydėjęs gidas.  Stoties teritorijoje pasivažinėjome veikiančiais eksponatais (dviračiais ant bėgių, rankine drezina). Matėme svarbiausią geležinkelio stoties akcentą – „siauruko“ garvežį.

Po to trumpam sustojome ir pasivaikščiojome prie Antano Vienuolio memorialinio muziejaus-namo, apžiūrėjome A. Baranausko klėtelę. Ir vėl į kelią. Autobusas pasuko Šeiminiškėlių piliakalnio link. Tai pats didžiausias piliakalnis, tuo įsitikinome ir patys, kai bandėme vieną po kito įveikti piliakalnio šlaitų laiptelius. Smagiai pasportavę ir pamankštinę kojas užsukome prie piliakalnio stovinčia dvibokštę. Gidas mums papaskojo apie piliakalnį, ant kurio kadaise galbūt stovėjusi Karaliaus Mindaugo pilis. Pajutę karžygio dvasią išbandėme akies taiklumą, šaudydami iš lankų. Linksmai pašaudę ir pažaidę, sudėjome ginklus ir pajudėjome toliau, Niūronių link, pavaikštinėti po vienintelį Lietuvoje Arklio muziejų. Apžiūrėję turtingą muziejaus ekspoziciją sugužėjome į etnografinę aukštaičių sodybą, kur sodybos gaspadinė pakvietė mus dalyvauti edukacinėje programoje “Duonelė kasdieninė”. Susipažinome su lietuvių papročiais ir tradicijomis, senąja žemdirbio buitimi bei ruginės duonos kepimo paslaptimis. Sužinojome apie rugio kelią, duonos rauginimo paslaptis, kaip ir kokią duoną kepė mūsų senoliai, savo rankomis darėme duonos kepaliukus ir juos kepėme. Kol duonelė kepė, žaidėme kieme linksmus senovinius žaidimus, traukėme virvę, išalkę, ragavome kaimiškų vaišių, gėtėme arbatą. Padėkoję už vaišes, atsisveikinome su svetinga sodybos šeimininke, nešini šiltais duonelės kepaliukais sėdomės į autobusą ir išjudėjome... O kur?  Vaikų laukė staigmena. Džiaugsmo šūksniai nusirito autobusu kai sustojome aikštelėje prie vasaros rogučių trasos. “Rankena nuleista – važiuoji, rankena pakelta – stabdai” – gavę instruktažą, vienas po kito vaikai leidosi trasa. Ne visi išdrįso išbandyti šią pramogą, bet kas leidosi rogutėmis patyrė nepakartojamas emocijas ir įspūdžius. Ypatingai garsūs plojimai lydėjo mokytojos nusileidimą.

Kitas sustojimas Liudiškių piliakalnis J. Biliūno aprašytas „Laimės žiburys". Skaičiavome laiptelius, kad "svajonės išsipildytų" ir  neatsisukdami lipome prisiliesti prie laimės žiburio. Mes, pasirodo, esame tikri svajotojai, nes daugumą šį kalną įveikė ne vieną ir net ne du kartus. Labai stengėmės, žinau, svajonės būtinai įsipildys.

Vakarėjo, pavargę nuo begalės laiptelių stabtelėjome prie ypatingai gražios Anykščių Šv. Mato bažnyčios. Anykščių bažnyčia – aukščiausia Lietuvoje, jos bokštai siekia 79 m. į vieną iš bokštų, kur įrengta 33m aukštyje apžvalgos aikštelė, ir nutarėme įlipti, kad atsisveikintume su Anykščiais gėrėdaviesi atsiveriančia nuostabia miesto panorama. Mūsų laukė dar 186 laipteliai... Bet buvo verta – rudeniškas Aykščių miestas nepaprastai gražus. Išklausyti varpo dūžiai sudrebino kiekvieną kūno ląstelę. Po šio lipimo, mūsų kelionė gavo naują vardą, ji  buvo pavadinta Laiptelių kelione... 

Pailsėti vykome prie Puntuko akmens - "didumo kaip gryčia", sveriančio daugiau kaip pustrečio šimto tonų, mažai turinčio sau lygių Lietuvoje. Pažaidę žaidimą ir pabėgioję, atsisveikinome su svetingu Anykščių kraštu ir pasukome į Kauną. Grįžome labai pavargę, bet puikios nuotaikos ir kupini įspūdžių.

2013 spalio 8d.

Vasario 28d. 1d  ir 2c klasių mokiniai dalyvavo tautosakos festivalio "Senolių godos" I-ajame ture, kuriame pristatė ir suvaidino lietuvių liaudies pasakos "Auksinis oželis" inscenizaciją.  Inscenizacijos metu mažieji artistai  atskleidė  paprastų valstiečių ir ponų santykius; pavaizdavo žmonių buitį, pasmerkė didžiausias ydas - godumą, nejautrumą svetimo skausmui.

Komanda buvo apdovanota diplomu už geriausiai atskleistą žmogaus santykį su aplinka ir gamta ir pakviesta dalyvauti antrame festivalio "Senolių godos" ture.

Kovo 7d. tautosakos festivalio finale, komandai teko grumtis su daug vyresnėmis ir didesnę patirtį turinčiomis komandomis. Tačiau patirtis dar ne viskas, mes turėjome ir naudojomės kitokiais ginklais - vaikišku žavesiu, dideliu noru, nuoširdumu. Ir neapsigavome, mūsų pasirodymą komisija įvertino II vieta. 

Mūsų klasę atstovavę Rusnė,  Iveta, Deimantė, Ema, ir Edgaras vaidino puikiai. Šaunuoliai!

2013 kovo 7d.

Ankstyvą rugsėjo 27 rytą 2c ir 2d klasių mokinukai būriavosi prie mokyklos ir laukė visai ne mokyklinio skambučio, kviečiančio į pamokas, o autobuso, vešiančio į edukacinę išvyką. Autobusas netruko atvažiuoti... Kelionė prasidėjo...  Važiuodami klausėmės gidės Irmos pasakojimo. Laikas neprailgo ir mes atvykome į  Kelmės krašto muziejų, įsikūrusį Kelmės dvaro rūmuose. Čia dalyvavome edukacinėje programoje „Indėnų buitis ir žaidimai“. Lydimi muziejaus gido, apžiūrėjome muziejaus eksponatus, po to susėdę tipi palapinėje, klausėmės indėniškos muzikos, susipažįnome su įdomiais indėnų kultūros ir buities daiktais. Po to keliavome į kiemą, kur  smagiai šaudėme iš lanko, gėrėme prie laužo matės arbatą, valgėme kukurūzų miltų irokėzų paplotėlius. Tyrinėjome ir smalsavome su kuo indėniški paplotėliai?  Su moliūgo sėklomis, su saulėgrąžomis, o kai kuriems ir visai be nieko. Kartu susipažinome su Kelmės dvaro istorija.

2012 rugsėjo 27d.

Po to vykome į Šiaulius–Saulės miestą. Sužinojome, kad Šiaulių miesto pradžia siekia tolimus 1236 metus, kai įvyko Saulės mūšis.  Šiandien tai 4 pagal dydi  Lietuvos miestas,  pats šviesiausias - juk jo pavadinimas kildinamas nuo Saulės vietovės. Šiauliuose lankėme  Dviračių muziejų. Supažinome su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida. Apžiūrėjome pirmąjį lietuvišką namų darbo dviratį iš medžio ir geležies. Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagamintus dviračius, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat domėjomės ir šiuolaikiniais dviračiais, velomobiliais, jų aksesuarais. Turėjome ir patys galimybę pasivažinėti keturračiu dviračiu, paminti dviratį - treniruoklį.   

Po to pasivaikščiojome  po Šiaulius, gėrėjomės jos pagrindiniu akcentu, St.Kuzmos iš bronzos išlieta ir paauksuota Šaulio skulptūra. Ši rami, šiauliečių mėgstama poilsio vieta apjungia tris miesto simbolius: Saulę, įprasminančią miesto žemėse įvykusį Saulės mūšį, Šaulį, nuo kurio kildinamas miesto vardas ir Laiką, kuris prabėgo nuo tos dienos, kai miesto vardas paminėtas pirmą kartą. Talkšos ežero krantinėje apžiūrėjome milžiniškos geležinės lapės skulptūrą. Tai - šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Dizaineris juokavo, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, o Šiauliai galės didžiuotis geležine lape - apsukrumo, išminties simboliu.

Po to trumpam užsukome į Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, pasivaikščiojome bulvaru ir grįžę į autobusą pasukome link  Ch.Frenkelio vilos. Čia ekspozicijoje „Provincijos dvaras ir miestas“ sukurta stilizuota dvaro aplinka, atspindinti dvarininkų buitį, kasdienybę, jų kultūrinius bei meninius poreikius. Nustebino prabanga. Dalyvavome edukacinėje programoje „Dvaro mada ir gyvensena“ , supažinome su Europos ir Lietuvos kostiumo raida, grožėjomės Rokoko stiliaus kostiumais, būdingiausiomis įvairių laikotarpių kostiumo detalėmis. Sužinojome daug įdomybių apie vėduokles, turėjome galimybę ir patys pasigaminti po vėduoklę.

Toliau vykome į Kryžių kalną - analogų Europoje neturinčią sakralinę vietą netoli Šiaulių, kur pamatėme šimtus tūkstančių įvairių kryžių. 

Pavargę ir kupini įspūdžių vakare, jau sutemus grįžome į gimtąjį Kauną...

2012 rugsėjo 27d.

Kaip ir kiekvienais metais, vasario mėnesį vyko jau spėjusių apsiprasti mokykloje pirmokėlių krikštynos. Vedami ketvirtokų, skambant smagiai muzikai mažieji mokinukai žaidė žaidimus, atsakinėjo į painius ketvirtokų klausimus. Ketvirtokai priminė, kokių taisyklių teks laikytis mokykloje. Pirmokai nuoširdžiai pasižadėjo jų laikytis. Už tai jie buvo pašventinti vandeniu, apdovanoti dovanėlėmis ir balionais. Ketvirtokai įteikė krikšto pažymėjimus. Visi šventės dalyviai grožėjosi ir džiaugėsi gražiais spalvotais pirmokų delniukų medžiais.

Po šventės grįžome į klasę nešini gardžiu krikštynų pyragu.

2012m vasario 10d. 

Kalėdų belaukiant, adventinis laikotarpis kupinas stebuklų ir staigmenų. Mūsų klasės mokinukams nusišypsojo laimė (ačiū padėjusiems tėveliams) išvykti į Malsenos kepyklėlę ir ten pabūti tikrais kepėjais, patiems formuoti, dekoruoti bei kepti savo kalėdinius meduolius.

Paskubomis nusirengę, nusiplovę rankytes ir apsirengę specialiais kepėjų rūbais vaikai skubėjo dalintis jau paruoštą tešlą, vieni už kitus aukščiau kėlė rankytes,  siekdami iš technologės paimti kočėlų ir formelių.

Visi labia skubėjo. O kaip gi kitaip? Per porą valandų reikėjo suspėti suformuoti meduolius ir ant skardos išdėlioti, juos iškepti, filmuką pažiūrėti, o iškeptus skanėstus dar ir dekoruoti , papuošti ir supakuoti. Viską reikėjo daryti  Sau – su šypsena ir meile. Apie meilės prieskonį ne tik duonai, bet kiekvienam maisto gaminiui, vaikai diskutavo kočiodami ir formuodami tešlą. Laikas, skirtas formuoti meduolius, neprailgo. Tešla greitai atsidūrė ant skardų. Grįžę po filmuko vaikai piešė ir dekoravo pravėsusius kepinius… Darbas baigtas.

Mažieji kepėjai miltuotomis nosytėmis, kupini pačių šilčiausių ir kvapniausių įspūdžių ir dar apdovanoti dovanomis, atsisveikino su kepyklėlės darbuotojomis ir iškubėjo… 

Mūsų laukė dar ilga diena.

2011m gruodžio 6d.

...išvykome į Vievio kelių muziejų. Čia visus pasitiko šio muziejaus vedėjas Juozas Stepankevičius, kuris labai įdomiai ir nuosekliai papasakojo apie muziejaus įkūrimą bei visus eksponatus, kurių čia itin gausu. Muziejuje matėme gausybę maketų (sankryžų, tiltų), apžiūrėjome kelininkų įrangą, aplankėme medžioklės ir ekologijos skyrius, kur gausu gyvūnų, iškamšų. Taip pat muziejuje matėme statybos medžiagų, uolienų, mineralų, kristalų pavyzdžių atvežtų iš įvairiausių pasaulio kraštų ekspoziciją.

Bet smagiausia – automobiliai, o jų muziejuje gausu. Buvo galima pamatyti ir labai senus automobilius, ir jau beveik šiuolaikišką kelininkų techniką. Vaikai linksmai laipiojo į visas transporto priemones, apžiūrinėjo eksponatus. Ko gero tai pats smagiausias muziejus...

 Linksmai nusiteikę pajudėjome link Vilniaus, ten apžiūrėjome Katedros aikštę, pabėgiojome ir pažaidėme prie Kalėdinės eglės, užsukome ir į Katedrą.  

Po to išskubėjome į planetariumą, kur dalyvavome edukacinėje pamokėlėje – seanse „Zoologijos sodas danguje“.

Kelionė buvo ilga ir turininga, grįžome pavargę, bet kupini įspūdžių...

2011m. gruodžio 6d.